Už kelis šimtus eurų galima nusipirkti droną, kuris gali būti panaudotas ir kariniais tikslais – žvalgybai, o kai kada – ir piktesniems reikalams. Dronus perkasi ir naudoja kas papuola – ir šiaip mėgėjai, ir ISIS teroristai, ir Ukrainos kovotojai, ir įvairių šalių kariuomenės. Daugybe atvejų tie dronai būna visiškai buitiniai, bet netgi buitiniai dronai labai daug ką keičia kare.

​

Prieš 15–20 metų maži dronai kariškiams atrodė kaip kažkokie fantastiniai kliedesiai, tad rimto dėmesio į juos niekas nekreipė. O kol rimto dėmesio niekas nekreipė, civiliniai dronai daugeliu charakteristikų pralenkė bet ką, ką kariškiai galėjo įsivaizduoti. Ir tie civiliai dronai kainuoja juokingai mažai, ir kartu suteikia neįtikėtinai geras žvalgybos galimybes. Taigi, dabar kariškiai susizgribo, kad netgi kokie nors laukiniai ISIS teroristai naudoja tokius modernius ir efektyvius žvalgybos įrankius, kokių dauguma pasaulio kariuomenių dar nei nematė. Ir kaip prieš tuos dronus kovoti – pakankamai neaišku, tad dešimtys, jei ne šimtai firmų skubiai kuria visokias, dažniausiai labai panašias sistemas.

​

ISIS po truputį bando buitinius dronus pritaikyti sprogstamųjų užtaisų gabenimui, tačiau bent jau kol kas pirminė dronų paskirtis – stebėjimas. Galima neabejoti, kad perspektyvoje dronai ir ginklai apsijungs – ir dabar jau yra kombinuotų žvalgybinės/smogiamosios paskirties aparatų, o ir kai kurios prieštankinės raketos savo protingumu primena dronus. Kita vertus, tos priemonės, kurios padėtų nuo žvalgybinės paskirties dronų, padėtų ir nuo kitų, puolamųjų dronų.

Civilinės paskirties dronai gali būti daromi iš atliekų, tad pataikius vienai kulkai į sparną, dronas išlakstys šipuliais. Kariniai – gali turėti gana rafinuotą korinę konstrukciją, kuri neperduoda kulkos ar skeveldros smūgio į aplinkines konstrukcijos zonas, taip pat gali turėti ir smarkiai perteklinę keliamąją galią, ir perteklinę variklių galią, todėl dronui numušti gali prireikti ne vieno, o kelių ar net keliolikos pataikymų. Karinės ir civilinės technologijos biškelį skiriasi. Tas biškelis yra pakankamai nemenkas, kad sudarytų bent keliasdešimt procentų drono svorio ir bent kelis šimtus papildomų procentų kainos. Kariniai dronai gali turėti ir stebėjimo sistemų dubliavimą, ir variklių dubliavimą, ir valdymo įrankių dubliavimą, ir ryšio sistemų dubliavimą, ir taip toliau. Ir visos elektroninės sistemos gali būti apsaugotos ekranavimu, ir gali būti rezervinės automatinio valdymo ir drono grąžinimo sistemos (pagal giroskopus/inercialinius daviklius, jei prarastas ryšys su GPS ar valdymo stotimi), ir taip toliau.

​

Bendra problema yra tokia: taktiniai (mažais atstumais naudojami) dronai yra pigūs ir maži. Tai reiškia, kad tokį droną gana sunku aptikti, jei jis yra gana aukštai skrendantis, gana sunku į jį pataikyti, o ir pataikius, didelio nuostolio nebus, nes tiesiog kaina maža. Negana to, tobulėjant technikai, ir dronų kaina, ir jų gabaritai vis dar mažėja labai sparčiai. Tai reiškia, kad tai, kas ekonomiškai pasiteisintų dabar, gali būti visiškai neefektyvu jau po 5–10 metų. Kad būtų aiškiau, pabandykite įsivaizduoti, pvz., droną, kuris kainuoja 10 eurų, turi foto/video kamerą, panašią į dabartinių mobiliakų, gali nuskristi 10 kilometrų ir grįžti, o jo gabaritai sutelpa į vos kokių 20–30 centimetrų ribas. Tokie dronai iš principo įmanomi netgi dabar (Kinija gamina nesuvokiamas piguvas), o tokius dronus gaminti ir naudoti kare galima dešimtimis ir šimtais tūkstančių. Nesunku suprasti, kad tradicinės priemonės prieš tokius daiktus nelabai efektyvios.